„Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo.“ (Mt 17, 20)
Kaip nustatyti savo tikėjimo dydį? Kaip išmatuoti jį savo širdyje?
Mums lengviau viską suvokti vaizdžiai, ir Jėzus mums padeda, tačiau, rodos, tikėjimo didumo palyginimas su garstyčios grūdeliu tik dar labiau priverčia mus pasimesti. Jeigu visas mano tikėjimas telpa į mažiausią grūdelį, tada tai tik dar labiau atrodo nelogiška ir nesuvokiama – kaip, tikėjimas, būdamas toks mažas manyje, tampa veikiančiu bet kokioje situacijoje? Bet Jo karalystėje viskas vyksta kitaip, nei šioje žemiškoje, štai kodėl mums taip svarbu yra atnaujinti savo mąstymą, jei norime gyventi pagal Jo karalystės principus. Mes per daug akcentuojam garstyčios grūdo dydį, bet Jėzus kviečia mus suvokti pačios sėklos prasmę. Jam svarbiau parodyti, jog mūsų tikėjimas panašus į grūdą, ir nesvarbu kieno jis, ir kokio dydžio – garstyčios, arbūzo ar palmės.
Šventajame Rašte sėkla – tai Dievo žodžio įvaizdis. Raštas sako, jog tikėjimas ateina iš Jo žodžio klausymo (esamasis laikas). Kristus – yra Gyvasis Žodis, kuris kalba mums šiandien. Dažnai mums atrodo, jei Jėzus ateitų į mūsų namus ir pasakytų kažką, tada mums būtų lengviau patikėti, bet iš tikrųjų mes vis dar norime gyventi regėjimu. Dievas neprarado savo balsą parašęs Knygą. Ne perskaitytas žodis, bet išgirstas Dvasia ir apreikštas mums asmeniškai nugali kalnus. Tokią sėklą mes gauname tik turėdami artimus santykius su Dievu. Tik iš tokios sėklos kyla tikėjimas, kilnojantis kalnus.
Dažnai Dievas duoda mums ne atsakymą, bet pažadą ir tas pažadas yra sėklos – Jo žodžio pavidale, todėl jis mums atrodo toks mažas, bet Jėzus sako, jog nesvarbu kokio dydžio yra sėkla, Dievas ją patiki mums ir jei pasėsime ją savo širdies dirvoje, ji duos vaisių. Pasitikėjimas Dievu nėra abstraktus dalykas, pasitikėjimas turi turėti sėklą – apreikštą žodį, nes laistydami tuščią žemę savo maldomis, mes nieko neužauginsime.
Kai žodžio sėkla yra manyje, tada pats žodis manyje įsako kalnams pasitraukti. Kalnas negirdi manęs, jis girdi žodį, kuris yra manyje ir todėl paklūsta. Tik žodis atveria man mane tokį, kokį aš turiu save matyti, tik tada galiu susitikti su priešu nebijodamas. Žodis apgyvendina mane toje Dvasios vietoje, kurioje moko bendradarbiauti su Dievu. Kol neturime žodžio sėklos, mūsų maldos yra labiau panašios į konfliktą su pačiu savimi.
Nesvarbu sėklos dydis, nesvarbu kaip tu jauti savo tikėjimą – didelį ar mažą. Mes nejaučiam tikėjimo ir jo nematuojam, mes jį turim, kai Dievo žodžio sėkla mumyse pasilieka, ir tokį tikėjimą Kristus vadina dideliu. Todėl, kai lauki atsakymo, prašyk Jo žodžio sėklos, nes ji ir yra atsakymas – atsakymas, jog tavyje jau yra visi atsakymai, kai suaugi su Jo Gyvuoju Žodžiu, kai patiki Juo taip, tarsi regėtum Neregimąjį.
Upė