„Tai rašau, ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas kaip mylimus vaikus. Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet neturėsite daug tėvų, nes Evangelija aš pagimdžiau jus Kristuje Jėzuje. Todėl raginu jus: būkite mano sekėjai! Tuo tikslu ir pasiunčiau pas jus Timotiejų, kuris yra mano mylimas sūnus ir ištikimas Viešpatyje. Jis jums primins mano kelius Kristuje, kaip aš mokau visur, kiekvienoje bažnyčioje. Kai kurie pasipūtė, tartum neketinčiau pas jus atvykti. Jei Viešpats panorės, veikiai atvyksiu pas jus ir patikrinsiu ne pasipūtusių kalbas, bet jėgą. Nes Dievo Karalystė yra ne kalboje, bet jėgoje“ (1 Kor 4, 14–20).

Šį fragmentą Paulius pradeda lygindamas mokytojus ir tėvus. Minimi mokytojai buvo kitokie, nei tie, kuriuos Jėzus laikė tinkamais vesti Bažnyčią. Paulius pripažįsta, kad tokie mokytojai gali būti tikintys ir mokyti „pagal Kristų“, tačiau atkreipkite dėmesį ir į tai, kad vėliau Paulius pamini, jog jie pilni pasipūtimo.

Šiais postdenominaciniais laikais mes stebime iki šiol nematytą tikinčiųjų burimąsi aplink dvasinius tėvus (vyrus ar moteris). Praeityje labiau susikoncentruodavome į tam tikras tiesas ir tai lėmė skirtingų denominacijų formavimąsi. Stiprioji tokių susibūrimų pusė – aiškus sutarimas doktrinos, paprastais ir praktiniais klausimais. O silpnybė ta, kad tai nepadeda rastis įvairovei ir vykti pokyčiams. Dvidešimto amžiaus pradžioje žmonės, pakrikštyti Šventąja Dvasia ir gavę kitų kalbų dovaną, dažnai tokiose bažnyčiose nebelaukiami, nes daugumos denominacijų tikėjimo postulatai tapo nepajudinami – tarsi iškalti akmenyje. Bet šiandien matome, kad net tarp denominacijų ėmė veikti traukos jėga, burianti žmones aplink dvasinius tėvus. Tokios tikinčiųjų grupės toleruoja neesminius doktrininius skirtumus ir taip sėkmingai išvengiama skilimų. Daugelis mano, kad tokie judėjimai reiškia apaštališkos Dievo tvarkos atkūrimą.

Antras dalykas, dėl ko pirmiau cituotoje ištraukoje nerimauja Paulius, yra jo dvasinių vaikų pasipūtimas. Šią mintį apaštalas išreiškia supriešindamas ištikimybę ir išdidumą, kurį įvardija kaip buvimą pasipūtusiu. Paulius itin nerimavo, kad korintiečius gali lengvai apgauti klaidingos gerų oratorių teorijos. Bažnyčioje asmens charizma dažnai vertinama labiau nei patepimas ar net tiesa. Neretai bažnyčios lyderiais tampa patrauklios, bet silpną valią turinčios asmenybės. Paulius tuo buvo itin susirūpinęs. Jis sunkiai dirbo, kad korintiečius atvestų į tikėjimą. Apaštalas nesistengė nustebinti jų savo žiniomis, bet vedė į tikrą susitikimą su visagaliu Dievu, tapusiu jų tikėjimo inkaru (žr. 1 Kor 2, 1–5). Ir tuomet į sceną žengė pamokslautojai. Pauliaus reakcija buvo tokia: pas korintiečius jis nusiuntė į save panašų žmogų – Timotiejų. Jiems reikėjo priminimo, koks yra jų dvasinis tėvas. Tai jiems turėjo padėti peržvelgti savo vertybių sistemą, kad patys taptų žmonėmis, turinčiais tiesos pamatą ir vaikštančiais su Dievo jėga!

Paulius labai aiškiai ir konkrečiai įvardija, kas yra teisingas pasirinkimas, sakydamas, kad „Dievo Karalystė yra ne kalboje, bet jėgoje“ (1 Kor 4, 20). Originalo (graikų) kalba tai skamba maždaug taip: „Dievo Karalystė yra ne logos, o dunamis“. Akivaizdu, kad Korinte buvo daug mokytojų, turėjusių puikią iškalbą, bet mažai Dievo jėgos. Jie nesekė tuo pavyzdžiu, kurį jiems buvo parodęs Jėzus. Dunamis reiškia Dievo jėgą, regimą išsiliejant Šventajai Dvasiai. Tai ir yra tikroji Karalystė!

Dviejuose ankstesniuose Pirmojo laiško korintiečiams skyriuose randame Pauliaus aiškiai išsakytą savo tarnavimų prioritetą – vesti Korinto žmones į tikėjimą, kuris remtųsi Dievo jėga (gr. dunamis) (žr. 1 Kor 2, 5). Ir čia jis perspėja apie galimas nesėkmes, jei šie nepasikeis. Tai galioja visais laikais: jei Dievo žmonės ima pernelyg rūpintis ideologijomis ir sąvokomis, vietoj to, kad siektų tokio gyvenimo ir jėgos kaip Kristaus, jie silpnėja ir žlunga, net jei jų idėjos buvo tikrai geros. Krikščionybė nėra filosofija. Krikščionybė – santykiai. Tik susitikimas su Dievu įprasmina idėjas ir sąvokas. To turime reikalauti iš savęs. Kaip? Privalome ieškoti tol, kol rasime (žr. Lk 11, 10).

 

Bill Johnson „Dangui besiveržiant į žemę“