N. T. Wrighto knygos „Tiesiog Geroji Naujiena. Kodėl Evangelija yra Naujiena ir kodėl ta Naujiena gera” pristatymas.

 

 

 

 

Leidykla „Upė“ išleido anglikonų dvasininko, vieno žymiausių pasaulyje Biblijos tyrinėtojo  N. T. Raito (N. T. Wright) knygą „Tiesiog Geroji Naujiena. Kodėl Evangelija yra Naujiena ir kodėl ta Naujiena gera”. Perkamiausių knygų autorius atskleidžia, kas iš tiesų yra Evangelija ir kaip ji gali pakeisti tiek mūsų šiandieną, tiek rytojų. Daugelis žmonių mano, kad Evangelija yra tai, jog tikėdami Jėzumi būsime išgelbėti iš pragaro ir po mirties pateksime į dangų. Kas, jei Geroji Naujiena, kurios Jėzus atėjo paskelbti, yra kur kas didesnė, geresnė ir apima kur kas daugiau negu tiesiog tai, kas vyksta mums mirus?

Kartkartėmis atrodo, kad krikščionybė tapo panaši į tokią gyvenimo perspektyvą –  asmeninis dievotumas šiandien ir dangus ateityje (jeigu mums pasiseks arba jeigu tikime teisingomis doktrinomis). Jėzaus malda, kad Dievo karalystė būtų „kaip danguje, taip ir žemėje“, buvo pamiršta arba aiškinama kitaip. Nors minėta frazė iš tiesų ir yra pagrindinis Gerosios Naujienos elementas. Tiesą sakant, daugelis būna labai sukrėsti, jeigu jūs imate tvirtinti, kad Jėzus, sakydamas, jog Jam duota visa valdžia danguje ir žemėje (Mt 28, 18), ir turėjo omenyje tai, ką sakė, o mes turime pritaikyti tai praktiškai. Šiandien daugelis nemano ir nemoko, kad Jėzus ir pirmieji Jo sekėjai skelbė tokią Gerąją Naujieną, kuri reiškė, kad kažkas įvyko (arba vyksta) dėl to, kad pasaulis pasikeitė, ir jie turi prisidėti prie šių pokyčių. Tačiau būtent tai Jėzus ir pirmieji Jo sekėjai turėjo omenyje.

 

Jūsų dėmesiui siūlome trumpą šios knygos ištrauką:

 

Geras patarimas, bloga naujiena

Daugelyje bažnyčių gerąją naujieną subtiliai pakeitė geri patarimai. Jose mokoma, kaip reikia gyventi, kaip melstis. Siūlomi metodai, padėsiantys jums tapti geresniu krikščionimi, geresniu žmogumi, geresniu vyru ar žmona. Ir – tai ypač pabrėžiama – kaip užtikrinti, kad jūs teisingai suvokiate tai, kas vyks po mirties. Pasinaudokite šiuo patarimu – melskitės šita malda ir būsite išgelbėti. Jūs nebepateksite į pragarą, bet eisite į dangų. Štai, kaip tai padaryti…

Tai – patarimai, ne naujiena.

Patarimo esmė slypi tame, kad jūs turite kažką padaryti, kad gautumėte norimą rezultatą. Be abejo, geri patarimai yra geras dalykas. Mums visiems jų reikia. Tačiau geri patarimai ir geros naujienos yra skirtingi dalykai. Naujiena – pranešimas apie tai, kad įvyko kažkas svarbaus. Būtent tokią Gerąją Naujieną skelbė Jėzus ir pirmieji Jo sekėjai.

Dabar kai kas galbūt paprieštaraus: „Mano bažnyčia nepamiršo Gerosios Naujienos! Mes žinome, kad Jėzus mirė už mūsų nuodėmes. Jis prisiėmė mums skirtą bausmę, kad mes galėtume patekti į dangų. Ar tai ne gera naujiena? Jeigu manėte, kad esate pasmerkti pragarui, ir staiga pasakė, kad Dievas padarė dėl jūsų tai, kas padės jo išvengti, argi tai ne gera naujiena?“

Taip, žinoma, būtų. Tačiau – ir tai šokiruoja daugelį žmonių bei yra jiems nepriimtina –  tai nėra būtent ta Geroji Naujiena, kurią skelbė Jėzus ir ankstyvoji bažnyčia. Kitaip tariant, jei vieni krikščionių mokytojai Gerąją Naujieną pakeitė gerais patarimais, kiti ir toliau skelbia Evangeliją kaip naujieną, tačiau jie pasakoja visai kitokią istoriją nei ta, kurią Gerąja Naujiena vadino Naujojo Testamento autoriai.

 

Žinoma, Geroji Naujiena – tai visų pirma žinia apie Jėzų, Jo mirtį ir prisikėlimą. Taip, ši žinia atveria mums nuostabų gyvenimą po mirties, taigi jo laukdami mes turime viltį ir galime džiaugtis. Bet paprastai populiarioji dangaus ir pragaro schema iškreipia biblinę Gerąją Naujieną. Per daugelį šimtmečių Vakarų bažnyčios šią istoriją ėmė pasakoti neteisingai. Jos pamiršo šios istorijos foną (platesnį kontekstą, kuris suteikia Gerajai Naujienai prasmę). Todėl naujiena dabar skamba kitaip ir ilgalaikė perspektyva, kurią ši žinia mums atveria, taip pat reiškia kažką kito. Ir tai veikia viską: kaip mes suprantame savo santykius su Dievu, savo ateitį, savo, kaip bažnyčios ir mokinių, atsakomybę ir daugelį kitų dalykų.

Taigi visų pirma noriu pabrėžti, kad krikščionybės žinia yra Geroji Naujiena, o ne geri patarimai. Ir viena iš priežasčių, kodėl turime tai išsiaiškinti, yra tai, kad daugelis žmonių gyvena klausydamiesi iškreiptos Gerosios Naujienos versijos. Norėčiau tai pailiustruoti dviem atsiminimais – apie visai neseną įvykį ir apie prieš kelerius metus įvykusį dalyką.

Prieš kurį laiką gavau elektroninį laišką iš žmogaus, kurio niekada nebuvau sutikęs (tokių laiškų sulaukiu gana dažnai). Jis perskaitė vieną mano knygą ar bent jau jos dalį. Perskaitė pakankamai, kad panorėtų prieštarauti man dėl klausimo, kuris, manau, rūpi daugeliui žmonių. Taigi laiške jis rašė: „Visų pirma, krikščionių tikėjimas nėra naujiena. Jam du tūkstančiai metų. Per tą laiką mes išmokome daug ko naujo. Antra, kai aš girdžiu, kaip jūs žmonėms apie jį pasakojate, nemanau, kad jis toks jau geras. Visos tos kalbos apie tolimą dievybę, kuri gąsdina mus pasmerkimu ir pragaru, o tada, jeigu jums pavyksta, pasiūlo klastingą būdą, kaip iš jo išsisukti… Vadinti tai „gerąja naujiena“, švelniai tariant, tikra apgaulė.“ Tai puikūs klausimai. Iš tiesų, kaip tai, kas įvyko prieš du tūkstančius metų, vis dar gali būti vadinama naujiena, ir kodėl mes esame tokie įsitikinę, kad jai tinka būdvardis geroji? Kaip jau minėjau anksčiau, geras naujienas galima iki galo suprasti tik žinant ankstesnės istorijos kontekstą. Tad jeigu Evangelijos kontekstas yra tai, kad mes visi einame į pragarą, kol neatsiveria kitas kelias, tada šios žinios dažnai negalima vadinti naujiena (pranešimu apie tai, kas jau įvyko), tai greičiau patarimas (rekomendacijos, ką mes turėtume daryti). Geras patarimas skamba taip: „Egzistuoja ir dangus, ir pragaras, tad jūsų vietoje aš pasinaudočiau galimybe pasirinkti teisingai.“ Jeigu tai naujiena, galbūt teiginys, kad Jėzus siūlo būdą, kaip pasirinkti teisingai, – tada mano susirašinėjimo partneris teisus, – gerokai senstelėjusi naujiena, ir gera ji tik tiems, kurie patarimu pasinaudos. Tokio Evangelijos aiškinimo problema slypi tame, kad pats Jėzus nedaug kalbėjo apie dangų taip, kaip mes paprastai jį suprantame. Kalbėdamas apie dangaus karalystę, jis neturėjo omenyje dangumi vadinamos vietos, į kurią žmonės gali patekti (bet gali ir nepatekti) po mirties. Jis kalbėjo apie tai, kas galėtų tapti tikrove: kaip danguje, taip ir žemėje (Mt 6, 10). Tačiau Jėzus nekalbėjo, kad mes palikę žemę pateksime į dangų, Jėzus skelbė gerą naujieną apie tai, kad dangus ateina į žemę. Tiek bažnyčioje, tiek už jos ribų yra daug žmonių, kurie šios naujienos niekada negirdėjo. Ir tai ne tik ateistai, kurie viską stengiasi aiškinti priešingai.