DIEVO SLĖPIMASIS IR APSIREIŠKIMAS

Graham Cooke

0.00

Jungtinėje Karalystėje buvo įprastas antradienis. Iš pilko dangaus lijo lietus. Jei mano siela atsispindėtų veidrodyje, jos atspindys būtų tamsus, depresiškas ir melancholiškas.
Sėdėjau kavinėje ieškodamas atsakymų į kankinančius klausimus apie tikėjimą ir dvasingumą. Tiek daug klausimų ir tiek mažai atsakymų... Man taip trūko Dievo palankumo ir jėgos... Kur Jis buvo, kai man Jo labiausiai reikėjo? Iš paskutinių jėgų laikiausi įsikibęs vilties. Tūkstantis ir vieną kartą mano vienintelė malda už savo gyvenimą paliko širdį ir nuskrido lyg baugšti plaštakė...
Kavinės durys atsidarė ir į vidų įžengė žmogus. Visi staliukai buvo užimti. Jis apsidairė ir pagavo mano žvilgsnį. Vangiai mostelėjau į vienintelę laisvą vietą prie savo staliuko. Užsisakėme kavos ir ėmėme padrikai kalbėtis: „Vardas... ką dirbate?... ir taip toliau.“ Jis buvo katalikų kunigas, tėvas kažkoks... vis dar negaliu prisiminti jo vardo. Uždaviau jam klausimą, kuris mėnesių mėnesius nedavė ramybės mano sielai: „Ką jūs darote, kai Dievas toli ir negalite jausti Jo artumo?“
Prisimenu tik jo šypseną, bet ne veidą. Kalbėjomės daugiau nė dvi valandas. Jis kalbėjo, o aš sėdėjau kaip užkerėtas. Kavinė užsidarė, lauke lijo lietus, todėl persikėlėme į automobilį. Jo žodžiai pakeitė mano dvasinio pasaulio perspektyvą. Vėliau, kai jis išvyko, prisiminęs pokalbio detales, tris valandas viską užsirašinėjau.
Per tą pokalbį tapau kitu žmogumi. Išmokau naujai kalbėtis su Dievu. Pradėjau suprasti visiškai naują dvasinės realybės kalbą. Tas žmogus pamokė mane apie Dievo slėpimąsi ir apsireiškimą.
Jis nepaliko savo adreso, tačiau tikiu, jog jį vėl sutiksiu... vieną dieną.

Graham Cooke