„Sėkla, kritusi tarp erškėčių, – tai tie, kurie išgirdo, bet, toliau eidami, buvo nusmelkti rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų ir neduoda subrendusio vaisiaus.“ (Lk 8, 14)
Ši eilutė aprašo ne kietą širdį, apie kurią šiame palyginime kalbama anksčiau. Kieta širdis – tai kieta dirva. Čia minima dirva priima daug sėklų. Tai ir grūdai, tačiau kartu ir erškėčiai. Erškėčiai – tai kitų sėklų produktas. Tokia širdis priima gerą sėklą, tačiau priima ir kitą idėją, atsarginę idėją, kuri, galbūt, bus naudinga, jei pirmoji nesuveiks. Juk nežinau, kas gali nutikti… Esu sutikęs tuos, kurie turėjo Dievo pažadą, tačiau jis neišsipildė. Kodėl? Nes esame linkę savo širdį pavesti kitiems dalykams, kurie nėra Dievo balso rezultatas. Tokiu būdu mumyse pasisėja idėjos ir mintys, kurios maitinasi dirvos medžiagomis, ir taip apvagia Dievo žodį. Augdamos tos mintys ir idėjos konkuruoja dėl saulės ir galiausiai nustelbia išsakyto Dievo žodžio sėklą, kuri savyje turėjo potencialą užauginti šviesą, atskleisti Dievo prigimtį ir atnešti dangaus atmosferą.