Straipsnis iš www.bernardinai.lt

 

Leidykla „Upė“ išleido Betelio bažnyčios (Kalifornija, Redingas) šeimų pastoriaus Denio Silko knygą „Ugdanti meilė vaikams. Kurkime širdžių ryšį“. Labai džiaugiuosi šia knyga, nes joje radau itin naudingų patarimų ir galiu drąsiai teigti, kad jei tik vadovausimės Dievo Karalystės principais ir leisime Dievo Dvasiai mus mokyti, kaip auginti savo atžalas, vaikų auklėjimas taps itin kūrybingu procesu.

Kai sprendimus lemia išmintis

Biblija sako, kad Viešpats su išmintimi viską puikiai sukūrė, ir kas turi išmintį, su ja atranda ramybę, gerovę, visokeriopą klestėjimą. Kad išmintingai valdytų ir vestų tautą, išminties prašė pats Karalius Saliamonas, bet ir namuose jos irgi reikia kaip oro. Stingant išminties tarps dramos, liesis ašaros ir kerosis nesibaigiantys pykčiai. Tik remiantis išmintimi gimsta teisingi sprendimai, o konfliktinės situacijos išsprendžiamos taikiai.

Knygos autorius pasakoja gan juokingą situaciją, kuri susiklostė dėl to, kad jo sūnūs sunkiai nurimdavo prieš miegą, išdykaudavo, nors reikėdavo ilsėtis. Kartą jis vaikams pasakė, kad jei šie ir toliau triukšmaus, jis, kaip tėtis, supras, jog jiedu nėra pavargę ir galėtų padėti tvarkytis namuose. Vieną vakarą berniukams teko lipti iš lovų ir tvarkytis… Po to karto tėčiui tik užsiminus apie darbus namuose vaikai nutildavo. Šią pamoką jie įsiminė ilgam, nes laiku eiti ilsėtis jau niekada nebuvo problema.

Prisipažinsiu, kad šį metodą išbandžiau ir aš – jis tikrai suveikė, nereikėjo nė bartis. Nors autorius juokaudamas pataria: iškilus situacijoms, kai vaikams paaiškinate tam tikras pasekmes, melskitės, kad jie ir toliau jūsų neklausytų, o jūs galėtumėte pademonstruoti savo ketinimų tvirtumą. Tuomet jie turės puikią progą įsitikinti, kad nejuokavote, nes jei žadate, kad bus taip ir taip, o vėliau apsigalvojate, vaikai į jūsų žodžius nežiūrės rimtai.

Ir daugiau Denio Silko siūlomų patarimų išbandžiau namuose. Buvo išties nuostabu, kad vaikai reagavo būtent taip, kaip autorius ir nurodė, jog reaguos (nors Amerikos ir mūsų kultūra skirtinga, visgi iš savo vaikų sulaukiau identiškų reakcijų).

Daugiau nei metodai ir taisyklės

Šioje knygoje radau kur kas daugiau nei auklėjimo metodus. Knygos centrinė mintis – Dievo širdies atskleidimas, Jo santykis su mumis. Be galo svarbu, kad būdami tėvais pamatytume dangiško Tėvo širdį, kuri visų pirma trokšta ne padoraus ir švento elgesio, o tam tikro santykio, bendrystės su mumis – tikro ir artimo širdies ryšio. Jo tikslas nėra mus kontroliuoti, bet patarti, nukreipti, paraginti.

Tuo metu, kai atrodė, kad žemiškoji Jėzaus tarnystė niekada nesibaigs, Jis kalbėjo savo mokiniams, jog turės išeiti, tačiau nepaliks jų vienų (Jn 16, 7). Jis nepasakė: „Noriu būti tikras, kad jūs neiškrypsite iš kelio, todėl siųsiu jums Budelį. Stebėkite, kur einate!“ Jis taip pat nepasakė: „Aš jau išeinu, bet noriu būti tikras, kad nesukelsite chaoso, todėl palieku jums Kontrolierių“. Ne, Jis nusprendė siųsti mums Padėjėją, Guodėją, Visada esantį šalia, Tą, kuris įtikina, Patarėją ir Tą, kuris primena. Taigi dangiškąją valdymo sistemą atspindi Padėjėjas, Patarėjas ir Tas, kuris primena, o nėra pėstininkas su šarvuočiu. Palikdamas mums Guodėją Jėzus kalbėjo: „Ketinu siųsti jums Tą, kuris padės gyventi ir džiaugtis laisve bei gyvenimo pilnatve Tėvo karalystėje“ (43 psl.).

Dievas nėra budelis, kuris pirmiausiai perspėja apie prastą baigtį pasielgus nedorai. Ieškodamas ir trokšdamas su mumis santykių Jis kalba apie savo širdį ir tai, kaip ją veikia mūsų elgesys. Yra skirtumas, kai bandai elgtis teisingai iš baimės ar bijodamas blogų pasekmių ir kai renkiesi elgtis teisingai todėl, kad pažįsti Dievo širdį, supranti, kas Jam patinka, o kas ne. Kaip gyvenime siekiame apsaugoti tuos, kuriuos mylime, kad jų nesužeistume, taip ir gyvendami su Dievu imame suvokti, kad yra dalykų, kurie gali Jį nuliūdinti, todėl NORIME elgtis taip, kaip Jam patinka. Mat jei mūsų šventumas yra tik išorinės kontrolės rezultatas, vaikų auklėjimas irgi gali virsti tik draudimų ir leidimų sąrašu. Būdami nenuginčijami autoritetai šeimoje galime apsigauti, manydami, kad vaikų klusnumas – tai savaime puikūs santykiai. Nebūtinai. Anot autoriaus, būtent tada, kai vaikas yra labai klusnus, galite nepastebėti, kas iš tiesų vyksta jo širdyje:

Paklusnumą lengva klaidingai palaikyti gerais tarpusavio santykiais. Kol vaikas daro tai, ką sakote, jūs manote, kad viskas gerai, tačiau grėsmė jūsų ryšiui kyla vos jam mėginant nepaklusti. Visgi jūsų atžalos visiškai paklusti galėtų tik tapę jumis. Jeigu tarp jūsų nėra tikro širdžių ryšio, ir jeigu nesuprantate, kaip jūsų elgesys iš tiesų veikia kitą asmenį, gali būti, kad vaikas jūsų akivaizdoje laikysis jūsų reikalavimų, tačiau vos tik nusigręšite, jis nebesivadovaus esminėmis jūsų vertybėmis. Jeigu vaikas siekia tik išvengti bausmės, jis nesistengs saugoti jūsų širdies ir jus laikys budeliu, kuriam geriau nesirodyti akyse (42 psl.).

Taigi kur kas svarbesnis yra mūsų ir vaikų ryšys. Tik užmezgę tikrą ryšį galėsime formuoti vaiko požiūrį. O juk požiūris gimdo elgesį. Auklėjant vaikus didžioji kova ir vyksta dėl požiūrio, o ne dėl nuolat gerėjančio elgesio. Vaiko elgesys ne tik gali, bet, manyčiau, ir turi būti nenuspėjamas, nes tik laisvas žmogus gali elgtis nenuspėjamai, bet atsakingai. Laisvė – vienas svarbiausių prigimtinių vaiko poreikių. Šio poreikio neigimas arba ignoravimas galiausiai sužlugdys tėvų ir vaikų tarpusavio pasitikėjimą.

Su laisve supažindinkime dar mažus vaikus, o vėliau leiskime ją saugiai praktikuoti. Jeigu namuose sukursime vietą, kur vaikai gali klupti, stotis ir taip geriau pažinti gyvenimą, jie galų gale pasakys: „Namai yra pati saugiausia vieta. Jūs padedate man susitvarkyti su klaidomis. Aš galiu būti savimi, o jūs galite pažinti, koks aš esu. Galiu mokytis gyventi, tačiau ištikus sunkumams galiu atbėgti pas jus, nes jūs visuomet šalia ir pasirengę padėti. Noriu ateiti į jūsų glėbį, jeigu nusidėjau, nes tai – saugiausia vieta šioje žemėje. Niekas neparodė man tiek daug meilės, kaip jūs“ (50 psl.).

Širdžių ryšys

Neveltui knygos pavadinime matome raginimą kurti širdžių ryšį. Šio ryšio trokštame ne tik mes, tėvai, bet ir mūsų vaikai. Jie nori būti mylimi, mylimi besąlygiškai. Autorius pasakoja, kaip kartą jų vyriausia dukra pareiškė neisianti į bažnyčią ir daugiau nesivadovausianti tėvų vertybėmis… Vieną dieną ji dingo kaip į vandenį ir tėvai ne juokais išsigando. Jie paskambino vienam iš Betelio bažnyčios pastorių Krisui Valottonui ir paprašė pagalbos, maldos. Melsdamasis pastorius iš Dievo gavo supratimą, kur būtent reikia ieškoti dingusios dukters, ir netrukus ji buvo surasta (išties įvyko stebuklas, užkirtęs kelią nelaimei, – su ja buvęs vaikinas nespėjo jos nuskriausti). Knygos autorius pasakoja, kaip įvykiai klostėsi toliau ir kaip jis stengėsi palaikyti ryšį su dukra. Rezultatas – dukra šiandien sėkmingai ištekėjusi jauna moteris, uoli krikščionė.

Skaitydami šią knygą sužinosite, kas yra sąmoninga meilė, kaip kontrolę pakeisti meile ir pagarba vaikui, kaip jam pačiam padėti pasirinkti, spręsti problemas, kaip išvengti pykčio ir dar daug išmintingų patarimų. Net ir tie, kurie neaugina vaikų, šioje knygoje ras statydinančių minčių – pamatinių tiesų apie Dievo charakterį. Dievo, kuris be galo myli kiekvieną iš mūsų.

 

Aurelija Umbrasienė, knygelių vaikams „Murmeklis ir Bambeklis“, „Kur pasislėpė Jonukas?“ ir kt. autorė, įvairių straipsnių autorė, dviejų vaikų mama.

Share This

Share this post with your friends!