Kokia Dievo valia man? Ką Dievas apie tai kalba? Nežinau Dievo norų savo gyvenimui…, – panašūs klausimai kyla nesuskaičiuojamai daugybei krikščionių.
Atsakymas labai paprastas – Dievas visada nori, kad judėtume į priekį, atmindami, jog melstis ir viską pavesti Jam yra svarbi mūsų bendravimo su Dievu dalis, bet turime išmokti atpažinti, kada Jis sako taip, kada ne, ir kada palauk.
Atsakymus randame bendraudami su Dievu. Teisinga gyvenimo kryptis – tai teisingų santykių su Dievu pasekmė, kai mokomės būti Jame: pasilikti, nusiraminti, nuolat gyventi ir būti mumyse esančio Kristaus dalininkais. To mokomės tiesiog pavesdami savo širdį Jam, išlaikydami džiaugsmą ir dėkingumą, kasdien mėgaudamiesi Jo meile. Mylimas vaikas mokosi tapti pasitikinčiu, brandžiu sūnumi.
Viskas Kristuje yra „taip“ ir „amen“ (2 Kor 1, 20), todėl Dievas neturi visą laiką apie viską mums kalbėti. Dievo valią suprantame pasilikdami Jame, nes tampame jautrūs Jo širdžiai. Jam patinka mūsų pasitikėjimas. Kai judame pirmyn, manykime, kad mums „šviečia žalia šviesa“ – viskas yra taip! Visgi Tėvas prisiima atsakomybę „uždegti“ geltoną ar raudoną šviesoforo signalą, kurie reiškia ne arba palauk. Taip, ne ir palauk yra svarbiausios mūsų gyvenimo kryptys. Judėk į priekį, kol išgirsti ne!
Stiprėjant mūsų ryšiui su Dievu, atpažįstame Jo charakterį. Jis kelia mums pagarbią baimę, nuostabą ir susižavėjimą. Suprasti Dievo charakterį – pats patraukliausias mūsų gyvenimo nuotykis. Tėvo širdis yra tyrinėjimo ir atradimo verta žemė!
Net didžiausiuose sunkumuose, kuriuos patyriau gyvenime, aš regėjau Dievo grožį ir ypatingą meilę bei gerumą. Ėjau per tikrą pragarą, bet klestėjau, nes Jis laikė mane už rankos. Buvau mirties šešėlio slėnyje ir palikau ten visas baimes. Buvau kalnų viršūnėse ir maudžiausi Jo šviesoje taip stipriai, kad galvojau, jog ištirpsiu iš laimės. Kai buvau pasiekęs pažeminimo ir sutrikimo dugną, kai buvau savo paties silpnumo ir kvailumo sutriuškintas, Jis parodė man tokias savo malonės gelmes, kad net nesitikėjau, jog taip gali būti. Malonė mane apvalė ir atkūrė manyje šventumą. Visi šie patyrimai dar labiau sustiprino mano santykius su Juo. Tai ir yra Dievo tikslas.
Kas, jeigu kiekviena diena, kiekviena aplinkybė yra išmintingai suplanuota apreikšti mums naują Tėvo širdies dūžį? Kai pasiliekame Jame, mes galime aiškiai Jį atpažinti. Ir tampame panašūs į tai, į ką įsižiūrime. Dievo tikslas – kad taptume panašūs į Jo Sūnaus atvaizdą, todėl visuose dalykuose mokomės panašėti į Kristų.
Kartais Dievas sako taip, daugiau nieko nepaaiškindamas – Jis tiesiog leidžia judėti pirmyn. Kartais Jo valią patvirtina ar paliudija kiti žmonės. Kartais tokį patvirtinimą gauname per pranašišką žodį. Dievas meistriškai sugeba atverti mums savo valią, tačiau turime atminti, kad Jis leidžia mums būti sutrikusiais ir neužtikrintais. Tuomet jaučiame, kad dabar ne metas tęsti tai, ką darome. Gal Dievas kažką mums numatęs ateityje, bet ne dabar? Galbūt mums reikia tiesiog geriau pasiruošti?
Dievas niekada neleis mums vaikščioti tamsoje. Kai visiškai atsiduodame bendravimui su Juo, Jo valia pasidaro aiški kaip diena. Net pats Žodis, iš Jo meilės apstybės, pasiekia mus: Manosios avys girdi mano balsą (Jn 10, 27). Tarnaujame Dievui, kuris įsipareigojo mus vesti teisingu keliu ir nori, kad mes pasišvęstume ieškoti Jo veido. Jis nori, kad išmoktume džiaugsmingai laukti. Kaip paveldėjimą Jis davė mums Šventąją Dvasią, todėl galime būti tikri, kad Dievas visada kalbės mums. Galime Juo pasitikėti, gyventi Jo ramybėje ir gėrėtis Jo charakteriu. Galime būti savo pačių silpnumo pažeminti arba Jo jėgos sužavėti. Galime gyventi suprasdami, kokie silpni ir maži esame, arba gėrėtis malone, visagalybe, jėga ir didybe Dievo, kuriam tarnaujame. Mūsų menkumas negali sukliudyti mums įeiti į Dievo pilnatvę, nes būtent pažinti Jo pilnatvę yra Jo valia mums.