Ką daro ši meilė, regėdama sulaužytas galūnes ir sudužusius gyvenimus? Ką ji daro, susidūrusi su neigimu ir atmetimu? Ką ji daro, kai žmonės, kurių pačioje esybės gelmėje slypi Kūrėjo dalelė, šį turtą naudoja visai priešingiems dalykams, lavindami savo gebėjimus neapkęsti, tyčiotis, niekinti, priekaištauti, sužeisti ir žudyti? Ar meilė tuomet sako: „Mylėti galima tuomet, kai viskas vyksta nepriekaištingai, bet dabar, kai viskas taip „nusivažiavo“, gal geriau pamėginkime elgtis kitaip“? Ne. Geroji Naujiena, kurią Jėzus praktiškai vykdė savo viešo tarnavimo metu ir kurią paskelbė, eidamas į mirtį, skamba taip: atmetimą patyrusi meilė įveikia jį dar stipriau mylėdama. Jėzus <…> mylėdamas savuosius pasaulyje, – rašo apaštalas Jonas apie tą vakarą, kai Jis sukvietė savo draugus į Paskutinę Vakarienę, – parodė jiems savo meilę iki galo (Jn 13, 1).