Esame linkę įstrigti savo religiniuose supratimuose, todėl retai išgyvename tikrą tikėjimo patirtį.
Dažnai mėgaujamės ne pačiu Dievu, bet teisingais išpažinimais, maldos būdais, tam tikru mąstymu, veikla, ieškome tikėjimo principų ir bandome juos pritaikyti, kad gautume taip trokštamus atsakymus. Tačiau vienintelis kelias į Dievo pažinimą yra pats Dievas.
Kartais reikia palikti savo įsitikinimus apie Dievą ir Jo veikimą, kad patirtume tikrą Dievo realumą ir mėgautumės Jo tikrove.
Religinis protas linkęs laikytis tam tikrų įsitikinimų kaip tiesos, tačiau tiesa niekada nebus „suprasta“ vien protu ir netilps į jokias religines praktikas. Galvojame, jog tikėti teisingais dalykais, žinoti teisingus dalykus ir juos praktikuoti, reiškia pasilikti Jo tikrovėje. Ne visai taip. Dievas yra už mūsų sukonstruotų įsitikinimų ribų, Jis yra toliau nei mūsų sukauptos žinios apie Jį, toliau nei mūsų tikėjimo praktikos nuopelnai.
Dievas nori mus vesti labai autentišku keliu. Jis trokšta mūsų pasitikėjimo labiau, nei mūsų „teisingo“ tikėjimo, todėl dažnai mūsų „teisingi“ įsitikinimai sunkiose gyvenimo situacijose tiesiog nesuveikia.
Dievas sako: „Aš noriu Dievo pažinimo labiau, negu deginamųjų aukų.” (Oz 6, 6).
Todėl Dievo pažinimas gali ištarti: „Net jei nematau, aš žinau, kad Tu veiki, aš Tavimi pasitikiu…“