Viešpats įsipareigojęs mus išmokyti matyti. Kad tai būtų įmanoma, Jis atsiuntė mums mokytoją – Šventąją Dvasią. Jos mokymo metodai labai įvairūs, bet vieną pamoką turi išmokti visi krikščionys. Tai garbinimas – viena iš didžiausių mūsų privilegijų. Išmokti matyti nėra pagrindinis garbinimo tikslas, bet tai nuostabi garbinimo pasekmė.
Tie, kurie garbina dvasioje ir tiesoje, kaip parašyta Evangelijoje pagal Joną (4, 23–24), išmoksta sekti Šventąja Dvasia ir jaučia Jos vedimą. Jos viešpatija yra Dievo Karalystė. Šios Karalystės viduryje yra Dievo sostas, pastatytas ant Jo žmonių gyriaus (žr. Ps 22, 3).
Garbinimo aplinkoje mes išmokstame dalykų, kurie siekia daug daugiau, nei gali suvokti mūsų intelektas (žr. Ef 3, 20). O svarbiausia pamoka – Jo buvimo tarp mūsų vertės suvokimas. Dovydą tai paveikė taip, kad visi kiti jo darbai ir žygiai nublanksta prieš jo širdį, atiduotą Viešpačiui. „Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje – aš nesvyruosiu“ (Ps 16, 8), – iš šių žodžių galime suprasti, kad Dovydas gebėjo matyti dvasinį pasaulį. Dievo buvimas šalia veikė jo dvasinę regą. Jis nuolat mokėsi atpažinti Dievo artumą. Jis kasdien regėjo Viešpatį ne savo fizinėmis, bet tikėjimo akimis. Šis brangus apreiškimas buvo duotas garbintojui. Bandymas suvokti garbinimo privilegiją yra gera pradžia tiems, kuriems ši Šventajame Rašte minima tema neįprasta ir nauja. Būtent šioje nuostabioje tarnystėje mes išmokstame atkreipti dėmesį į Dievo duotą dovaną – gebėjimą regėti širdimi. Išmokus garbinti tyra širdimi, atsivers mūsų akys. Tuomet ir galime tikėtis išvysti tai, ką Jis mums nori parodyti.
Bill Johnson „When Heaven Invades Earth” (Dangui besiveržiant į žemę)