Turime nepamiršti, kad persikelti į kitą ežero pusę pasiūlė ne kas kitas, o pats Jėzus. Tai buvo Jo mintis: Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ (Mk 4, 35). Jėzus neklausė mokinių nuomonės ir neprašė jų leidimo – Jis tiesiog paliepė taip padaryti. Ta mintis šovė į galvą Jėzui, o ne mokiniams. Ir jie pakluso. Tame paklusnumo kelyje jų jau laukė audra, kuri, kaip jiems atrodė, juos pražudys. O Jėzus, žinoma, turėjo žinoti, kad ežere kils viesulas, bet vis tiek liepė jiems irtis į kitą pusę. Ko mes iš to pasimokome? Ogi to, kad Jėzui nebaisios audros ir, Jo manymu, jos turėtų būti nebaisios ir mums. Jis žino, kad esame pajėgūs jas įveikti. Susidūrus su kokia nors audra, labai pravartu prisiminti, kad Jėzus mokinių negelbėjo nuo audros, o pervedė per ją. Tas pats laukia ir mūsų.

Esu girdėjęs žmones sakant: „Pati saugiausia vieta – pasilikti Dievo valioje.“ Manau, kad tai priklauso nuo to, kaip apibrėžiame žodį saugus. Saugumas – ne audros vengimas, o žinojimas, kad turime Tėvą, kuris pamokys, kaip pereiti bet kokią audrą. Jis nenori, kad slėptumės nuo audrų. Jis nori, kad išmoktume jas įveikti. Mes netapsime milžinų nugalėtojai, jei niekada gyvenime nesusidursime su milžinais. Mes neįstengsime pakeisti atmosferos nė karto neatsidūrę audroje. Galbūt ši mintis baugina, tačiau kaip tik tam ir esame sukurti. Dievas pažadėjo, kad Jis perves per bet kokią situaciją, o mes eisime iš šlovės į šlovę (žr. Iz 58, 11; 2 Kor 3, 18). Jėzus savo mokiniams sakė: Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį! (Jn 16, 33). Mes neišvengsime susidūrimo su milžinais šiame gyvenime, tačiau mums nėra ko jaudintis, nes Jėzus jau nugalėjo, o mes esame Jo pergalės dalininkai.

 

Leif Hetland „Milžinų nugalėtojai“

Share This

Share this post with your friends!