Prisikėlęs Jėzus tvirtino, kad Jam duota visa valdžia danguje ir žemėje. Paulius, rašydamas iš kalėjimo, iškilmingai teigė, kad Kristus jau valdo, nes įveikė visas priešiškas jėgas danguje ir žemėje. Pirmieji krikščionys nebuvo kvailiai. Jie nešūkavo tamsoje. Jie tuščiai netvirtino, kad viskas dabar tiesiog šaunu ir vis gerėja. Jie kentė tokius persekiojimus, įkalinimą, kankinimus ir mirtį, kokių daugelis šiandien patogiai gyvenančių Vakarų pasaulio krikščionių negali nė įsivaizduoti. Tačiau jie nesiliovė tvirtinti, kad Jėzus pradėjo karaliauti. Jie taip pat manė, kad ir patys gali prie to prisidėti. Nuostabaus skyriaus apie Prisikėlimą pabaigoje (1 Kor 15 sk.) Paulius teigia, kad dėl būsimojo prisikėlimo „jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje“. Tai, kas daroma iš meilės Dievui ir Šventosios Dvasios jėga, taps naujojo Dievo pasaulio dalimi tokiais būdais, kokių mes šiandien negalime suvokti.
Taigi negalima sakyti, kad nėra prasmės stengtis ką nors pagerinti iki Jėzui grįžtant. Taip, Antrasis atėjimas užbaigs visus dalykus, apie kuriuos šiandien galime tik svajoti. Žvelgdamas į esamą kūrinijos būklę negaliu tikėtis, kad vilkas ir ėriukas gulės drauge, ir jeigu sutikčiau liūtą gatvėje (laimei, Rytų Škotijoje tai mažai tikėtina), nesitikėčiau, kad jis bus skaitęs Izaijo pranašystės 11 sk. ir žinos, jog nuo šiol turėtų būti vegetaras. Tačiau kiekvieną kartą, kai kas nors sako, jog siekti teisingumo pasaulyje nėra prasmės, kai kas nors sako, kad nesvarbu, kaip mes elgiamės su planeta, nes vieną dieną Dievas ją sunaikins, o mus paliks danguje, kai kas nors sako, kad neverta siekti vienybės bažnyčioje arba taikos tarp skirtingų tautų, kultūrų ir etninių grupių, mes privalome tam pasipriešinti. Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusiųjų! Prasidėjo naujasis pasaulis, kuriame atsivėrė įvairiausios naujos galimybės.