„Aš mokiau Efraimą vaikščioti, paėmęs už rankos, bet jie nesuprato, kad Aš juos išgelbėjau.“ Oz 11, 3

 

Daugelyje Biblijos vertimų žodis išgelbėjau verčiamas kaip išgydžiau, o pasitelkiant standartinę hebrajų kalbą (masoretinį tekstą), šios Rašto eilutės prasmė dar labiau prasiplečia: paėmęs už rankos gali būti verčiama kaip paėmęs ant rankų arba paėmęs į savo glėbį. Taigi, plačiau panagrinėjus Biblijos vertimus, ši eilutė galėtų skambėti taip: „Aš mokiau Efraimą vaikščioti, paėmęs už rankos ir paėmęs ant rankų, bet jie nesuprato, kad Aš juos išgydžiau.“ 

Tai nuostabus paveikslas, kaip Viešpats mokė Izraeilį ne tik vaikščioti – kai tauta buvo pavargusi – nešė juos ant rankų. Jis paėmė juos už rankos, norėdamas nukreipti, kad jie nenuklystų savo keliais. Jis laikė juos savo glėbyje, kad jie nesukluptų, kad įveiktų bet kokią kliūtį. Kai jie bandė patys eiti, norėdami išbandyti savo jėgas, bet suklupo ir susižeidė, Jis išgydė jų žaizdas. Bet jie neįvertino Dievo maloningo santykio.

Jis nešiojo juos glėbyje kaip Tėvas savo sūnų. Bet sūnus neatpažino Tėvo meilės, nors Tėvas įvairiais būdais siekė jo. Sekanti eilutė mums kalba, kad Tėvas siunčia įvairius savo meilės ženklus per kitus žmones: „Žmonių virvėmis ir meilės raiščiais traukiau juos.“ Viešpats liudija apie save įvairiais būdais: veiksmais, žodžiais, pranašystėmis, padrąsinimu, rūpesčiu, paguoda, atleidimu, dėmesiu. Jis beldžiasi į širdį, bet širdis kartais būna kurčia ir akla Jo meilei. „Aš buvau kaip tas, kuris nuima jungą nuo kaklo ir maitina juos“, – sako Viešpats. Dievas, rodos, čia užsimena apie maną ir putpeles – maistą, kuriuo maitino savo tautą dykumoje, tačiau mes galime suprasti, kad dvasinės sausros metu Jis siunčia mums dvasinį maistą. Jis tiesia savo žodžio kelius ir tiltus, kad apreiškimas mus patrauktų prie Jo – Kristaus, Pateptojo kojų, o patepimas, kaip sako Izaijas, sudaužo bet kokį jungą (Iz 10, 27). Kaip mylimi vaikai, mes nuolat kviečiami į Jo meilės santykį, bet mūsų gyvenime būna kažkas, kas atitraukia mus nuo Viešpaties ir laiko susikoncentravusius į save, o kadangi susikoncentruojame į save, imame pasitikėti savo pačių išmintimi, baimėmis ir samprotavimais. Kažkodėl tie dalykai, kurie turėtų mus vesti link Dievo, kartais veda mus tolyn nuo Jo. Kodėl? Gal todėl, kad esame linke įtariai vertinti Dievo gerumą, nes nepakankamai pažįstame Jo charakterį, todėl tampame akli Dvasios dalykams. Negalime prasiveržti į laisvę, nors ji iš tiesų taip arti, ranka pasiekiama, nes Viešpats jau viską atliko dėl mūsų, bet nedrįstame pajudėti iš savo komforto zonos – įprastų supratimų, prie kurių pripratome ir iš naujo permąstyti susikurtą Dievo paveikslą, nes tas paveikslas mums tapo saugus, bet toks „saugumas“ neleidžia atsiverti išgydymui, Dvasios jėgai ir tam proveržiui, kurio mums taip reikia.

Per Jėzų Kristų mes jau esame išgydyti, tik dažnai to nesuprantame, kaip ir Izraelis nesuprato. Mums, esantiems Kristuje, tas išgydymas turėtų būti nepalyginamai realesnis. Raštas sako: „Jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja.“ (2 Kor 5, 17) Net jei šie žodžiai mums skamba tuščiai, Viešpats vėl ir vėl juos kartoja, kad nebėra mūsų seno žmogaus: susigūžusio, bijančio gyventi ir žengti tikėjimo žingsnius, laikančio save nevertu, nuolat klystančiu ir nepasitikinčiu. Nebėra mumyse to žmogaus, kuris „saugo“ save nuo Viešpaties palaiminimų. Tik tikėjimu mes galime gyventi naują gyvenimą, kurį mums dovanojo Tėvas per Kristų. Tikėjimas išveda mums iš komfortos zonos ir mes žengiame žingsnį į šviesą, net jei sunku tai padaryti, bet mes žengiame tikėdami Jo meile. Baimė įveikiama ne kovojant su ja, bet pasiduodant meilei, kai nukreipiame dėmesį į tobulą Tėvo meilę, kuri nėra vien tik graži koncepcija, bet atrandama per gyvą susitikimą, nuolatinį santykį ir troškimą pasilikti Jo artume. Tik Viešpaties artume mes tampame įgalūs priimti Jo meilės dovanas ir išgydymą.

 

Upė

Share This

Share this post with your friends!