Brandūs krikščionys žino, kad Dievas dažniausiai tyli. Jis neturi vėl ir vėl mums patvirtinti, kad teisingai gyvename. Dievas atsakingai grąžina mus atgal, kai nuklystame.
Esame saugūs dėl mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, net jei kasdien negirdime Jo balso. Aš esu pasaulio Šviesa, kas seka Mane, neklaidžioja tamsoje, bet turi Gyvenimo Šviesą, – sakė Jėzus Evangelijoje pagal Joną (8, 12). Jėzus apšviečia mūsų kelią, kad matytume ir suprastume, kuria kryptimi eiti. Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą. Ji nekalbės iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs (Jn 16, 13–14). Šventoji Dvasia kalbės apie mūsų ateitį ir apreikš, koks yra mūsų vaidmuo Dievo karalystėje. Mes galime visiškai Ja pasitikėti. Mūsų bendravimas su Ja yra pranašiškas. Sekminių dieną Petras pabrėžė, kad Dvasios išsiliejimas visiškai atitiko Joelio pranašystę: Aš išliesiu Savo Dvasią ant kiekvieno kūno. Jūsų sūnūs ir dukros pranašaus, seneliai sapnuos sapnus, jaunuoliai matys regėjimus (Jl 2, 28). Sekminių dieną žmonės tapo laisvi patys girdėti Dievo balsą ir kalbėti iš Jo širdies. Dvasios išsiliejimas įvedė juos į pranašišką bendravimą. Kai Dievo žmonės yra teisinguose santykiuose su Juo, Evangelija tampa labai asmeniška tiems, kas ją išgirsta. Evangelija sėkmingai skelbiama tik tada, kai skelbėjai patys girdi Dievo balsą! Jėzus yra Pranašas, Šventikas ir Karalius. Labai skurdu, jei nematome Jėzaus kaip pranašo. Jėzus yra mūsų vidinis pranašiškas ryšys su Tėvu, o Šventoji Dvasia padaro mus gabius girdėti Jo balsą.
Patikėti viską į Jo rankas yra didelė mūsų bendravimo su Juo dalis. Tačiau kai Jis tyli, neturėtume gyventi baimėje, bet pasitikėti, kad Jis atsakys tada, kai bus reikalinga. Ir štai kokį pasitikėjimą mes turime Juo: jei ko tik prašome pagal Jo valią, Jis girdi mus. O jeigu žinome, kad Jis girdi mus, ko tik prašome, tai ir žinome, kad turime tai, ko Jo prašėme. (1 Jn 5, 14–15)
Tėvui patinka apreikšti savo valią mums. Jis nori, jog mąstytume kaip Kristus. Jis augina mūsų pasitikėjimą Jo charakteriu. Mes tampame tikrais Dievo žmonėmis pasaulyje, kuris pilnas pritapti besistengiančių žmonių. Pasitikėjimas Juo yra mūsų gyvenimo pamatas. Viskas, kas Jo valioje, išstovės, net siaučiant baisiausioms gyvenimo audroms.