„Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje.“ (1 Tim 1, 14)

Ar teko kada nors užkąsti šokolado su riešutų pėdsakais? Na ir kaip riešutų skonis? Riešuto pėdsakas, tai nėra riešuto gabalėlis, kurį galėtume pajusti valgydami šokoladą. Tos, pavyzdžiui žemės riešuto dalelytės, kurios teoriškai gali pasiekti vartotoją, yra tokios smulkios, kad mes jų nei skonio, nei kitais receptoriais nefiksuojame.

Dievas nėra skurdžius ar skūpus, kad dovanotų mums gyvenimą su malonės pėdsakais… kai labai retai, jei tau pasiseks, galėsi trumpam pajausti skonį, lyg ir panašų į Jo malonės…

Dievas per savo Sūnų išliejo mums malonę be saiko. Jos yra daugiau nei pakanka šiame gyvenime. Ji siekia daugiau nei mūsų svajonės gali aprėpti. Kiekvienoje gyvenimo situacijoje Dievas turi sprendimą, atsakymą, išeitį, galimybę. Jo malonė sustiprina mus įveikti bet kokią priešo kliūtį.

Viskas priklauso nuo to, kokį Dievą mes matome, ir kaip save matome Jame. Jei gyvensime manydami, kad šioje žemėje mums lemta patirti tik menkus Jo malonės blyksnius, ir matyti tik kažkada gyvenusio, bet kažkur išėjusio Sūnaus pėdsakus, tuomet nieko stebėtino, kad turint tokį mąstymą, kurį kartais vadiname „nuolankumu“, neįmanoma matyti Jo karalystės ir dalyvauti jos darbuose.

Jėzaus tarnystė žemėje nebuvo tik malonės pėdsakai, ir į tai, į ką Jis mus pakvietė – pranoksta bet kokius įsivaizdavimus ir svajones.

 

Upė

Share This

Share this post with your friends!