„Kartais mūsų augimo laikotarpiai yra tokie painūs, kad nepastebime, jog augimas vyksta. Jaučiamės priešiški, pikti, pasimetę ar prislėgti. Mums gali niekada neateiti į galvą, kad iš tikrųjų esame pokyčių procese, tampame dvasiškai didesni nei buvome anksčiau. Mes „jaučiame“ augimą, kaip sėkla jaučia žemės svorį ir inerciją. Ji siekia išsiveržti iš kiauto. Dažnai jausmas būna ne tik malonus. Ko gero nemaloniausia yra nežinoti, kas vyksta… Tie ilgi laikotarpiai, kai kažkas mumyse tarsi sulaiko kvapą, ilgainiui tampa laukiami, nes būtent tuomet suvokiame, jog galėsime naujai pamatyti save ir esame pasiruošę sekančiam Kelionės etapui.“