Turėtume laiminti kitus begalybę kartų, nes kiekvienas kitam skirtas palaiminimas sugrįžta mums patiems. Aš parašau apie dvidešimt atvirukų per savaitę. Turėčiau nusipirkti Hallmarko akcijų. Sėdžiu ir galvoju apie žmones prašydamas Viešpaties ką nors apie juos pasakyti. Tuomet Dievas parodo man ką nors brangaus ir aš rašau. Kartais tai tik keli sakiniai: „Šiandien galvojau apie tave ir štai ką Viešpats man pasakė. Tiesiog pagalvojau, kad norėtum žinoti.“
Prisimenu, kartą buvau namie, o Carole, mano asmeninė asistentė, paskambino paklausti, kaip man sekasi.
– Tikrai gerai, – atsakiau aš.
Ji nusijuokė ir pasakė:
– Grahamai, biure yra trisdešimt penki tau adresuoti atvirukai. Ar tikrai neturi jokių problemų?
– Tiesą sakant taip, kai kas yra, – atsidusau. – Jaučiuosi ne kaip. Esu ant ribos.
Nuėjau į biurą ir perskaičiau tuos trisdešimt penkis atvirukus, iš jų dvidešimt septyni drąsino mane dėl konkrečių dalykų. Man to labiausiai reikėjo.
Negali sėti bulvių ir pjauti rabarbarus. Kad būtum palaimintas ir padrąsintas, turi laiminti ir drąsinti kitus.