„Nedorėliai elgsis nedorai ir to nesupras, bet išmintingieji supras“ (Dan 12, 10).

„Teisieji tai matys ir džiaugsis, o nedorybė užčiaups savo burną. Išmintingasis tai pamatys ir supras Viešpaties malonę“ (Ps 107, 42–43).

„Bet sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama“ (1 Kor 2, 14).

 

Čia, žemėje, mes neišvengiamai esame dvasinės kovos lauke, todėl taip svarbu gyventi arti Viešpaties, neprarasti troškimo neįmanomiems dalykams ir nuolat ugdyti savo dvasinę klausą. Mūsų gyvenime nėra neutralios pozicijos – esame arba pasaulio, arba Tėvo reikaluose. Nebūtina kristi į akivaizdžią nuodėmę, kad pradėtume „tarnauti“ pasauliui taip, kaip nori jis. Priešas visada pasiruošęs užimti mus kitais dalykais, kad tik taptume nepavojingi – pabėgtume iš kovos lauko, pamestume jautrumą Dvasiai, o tuo pačiu ir galimybę patirti tikrą gyvenimą Jame, kuriam esame pašaukti – tapti tais Dievo šlovės indais, per kuriuos Jis įvykdo savo tikslus šioje žemėje. Tačiau be kovų, nebus ir laimėjimų. Dievas yra galingas karvedys, kuris juokiasi iš priešo. Jis apgaubia mus savo jėga ir išmintimi, ir veda į nuostabiausias pergales.

Dievas yra puikus bet kokios dvasinės kovos strategas. Kaip ir karuose ne visada laimima jėga, bet visų pirma išmintimi, taip galima numanyti, kad Viešpats į pergalę mus dažniau veda savo išmintimi, nei demonstruodamas jėgą. Juk Jis galėtų vienu pūstelėjimu sugriauti priešo darbus, bet kodėl Jis dažnai taip nesielgia? Nes Jis įgalino mus, žmones, veikti šioje žemėje, todėl pirmiausia esame kviečiami pažinti Jo išmintį, kurios reikia kiekvienai dvasinei kovai laimėti. Jis moko mus kovos strategijos būdų – karo teorijos ir praktikos (Ef 6, 11–17; 2 Tim 2, 3–4). Mes esame karo lauke, o kovos menas yra tam tikrų strateginių taktikų taikymas konkrečiose situacijose. Tik būdami jautrūs Jo Dvasiai, galėsime atpažinti ir panaudoti konkrečią karinę strategiją, reikalingą pergalei pasiekti.

Dievas labai meistriškai valdo situaciją. Kartais atrodo, kad pats Viešpats išvilioja priešą į karo lauką. 105 psalmėje pasakyta: Čia Jis labai pagausino savo tautą ir padarė ją stipresnę už jų priešus. Jis pažadino jų širdyse neapykantą savo tautai, ir jie ėmė su Jo tarnais elgtis klastingai (Ps 105, 24–25). Argi ne keista: Viešpats sustiprina savo tautą, o po to atidengia ją priešo puolimui? Bet atkreipkime dėmesį – prieš leisdamas priešui pulti, Dievas savo tautą padaro „stipresnę už jų priešus.“ Tai viena iš Dievo kovos taktikų. Ir tai reiškia, kad Jis neves mūsų į kovas, kurioms būsime per silpni. Jei tikėsime Jo pažadais, teisingai suvoksime Dievo karinę taktiką ir bendradarbiausime su Juo, pergalė neišvengiama. Gali pasirodyti, kad Viešpats net skatina kovas, ir tarsi specialiai mus veda į jas „atidengdamas priešui“. Kodėl? Jis nori, kad mūsų tikėjimas būtų dar labiau sustiprintas, kad mes ragautume pergalės skonį, juk esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo (Rom 8, 37). Viešpats kviečia mus bendradarbiauti su Juo ir nori veikti per mus, įgaliotus Jo atstovus šioje žemėje. Supratę ir atpažinę Dievo strategiją mažiau panikuosime, labiau pasitikėsime Juo ir greičiau pasieksime pergalę. Nors dažnai kovos laimimos ne iš karto, nes kovoti turime išmokti, bet Dievo tikslas yra pergalė, o ne užsitęsusios karinės operacijos.

Dievo išmintis dvasinėse kovose dažnai atrodo kaip kvailystė tiems, kurie vadovaujasi savo pačių supratimais ir yra akli tam, kas iš tiesų vyksta dvasiniame pasaulyje. Net ir būdami tikintys, galime gyventi savo planų įgyvendinimo rūpesčiais ir juos laikyti Dievo valia, ir taip atitolti nuo Jo valios. Galima būti visiškai užtikrintam savo teisumu, savo pergalėmis, bet tuo pačiu labai „prašauti pro šalį“. Kai žmogaus planai įgauna didelį pagreitį, sustoti praktiškai nebeįmanoma. Nedorėliai elgsis nedorai ir to nesupras, – sako pranašas Danielius (Dan 12, 10). Žmogus iš paskutiniųjų stengiasi įgyvendinti tai, ką sumanęs, bet Dievas nugriauna net didžiausias babeles. Jukveltui vargsta statytojai, jei Viešpats nestato namų… (Ps 127, 1).

Į savo armijos gretas Viešpats buria drąsius žmones, kuriems Dievo valia ir tikslai rūpi labiau, nei jų pačių garbė ar net gyvybė. Jis atskleidžia savo tikslus tik artimiausiems savo draugams. Didžiausias pagundymas, kurį patiria tikintysis, yra tapti tiesiog gerbiamu žmogumi, tačiau už apreiškimą dažnai reikia mokėti kainą, kurios mes nenorime mokėti, bijodami, kad žmonės mus atmes ar nesupras. Dažnai Jo siųstas Žodis būtent tai ir padaro – atskiria mus nuo tų, kurie linkę ieškoti žmonių pritarimo.

Pats Dievas, laikui atėjus, pagerbs tave žmonių akivaizdoje, tad tau nereikia visų pirma ieškoti jų palankumo.Daugelis žmonių skelbia savo gerumą, bet kas suras ištikimą žmogų? (Pat 20, 6). Mūsų prioritetas turi būti ištikimybė Tiesai. Dievas visuomet ieško tų, kurie paliks savo komforto zonas ir leisis į didžiausią nuotykį su Viešpačiu. Dievo kovos yra nuostabios, ir jei tai suprasime, niekada nesistengsime jų išvengti, darydami kompromisus. Pergalės skirtos ne tik asmeniškai mums – jos visuomet paliečia ir išlaisvina aplinkinius, net ir tuos, kurie pradžioje mums priekaištavo. Tikintysis, kuris suvokia dvasinės kovos principus ir yra vedamas Dievo Dvasios, tikrai regės dideles pergales, ir pergalės tokių tikinčiųjų gyvenime bus daug daugiau apimančios, nei jie laukė ir isivaizdavo, nes ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli (1 Kor 2, 9).

Mes galime sutrikti, kai nesuprantame Dievo išminties ir Jo dvasinės taktikos. Pavyzdžiui, jeigu meldžiamės už kokią situaciją, ir ji pablogėja, imame panikuoti ir galvojame, kad maldos neveikia ar ką nors darome ne taip. Tačiau prisiminkime, ką sako Dievo žodis: Bet viskas, kas atskleidžiama, tampa šviesos apšviesta, o kas tik apšviesta, yra šviesa (Ef 5, 13). Čia Dievas atskleidžia dar vieną savo strategiją – pirmiausia Jis demaskuoja tamsą. Kai ją atpažįstame, tuomet sakome tamsai „ne“ ir renkamės eiti tiesos keliu. Dažnai dvasinis aklumas išgydomas būtent tokiu būdu – imame atpažinti melo kalbą, juk melas dažniausiai slepiasi po teisuoliškumo kauke. Dievas paryškina kontrastą tarp to, kas Jis yra, ir to, kas Jis nėra, o pamatę, kiek toli nutolome nuo Jo tiesos, nors prieš tai to atstumo visai nejautėme, mes išsigąstame. Kai Dievas apšviečia tamsą, kai imame girdėti klaidingus kitų pareiškimus, tai sužadina mūsų širdis ieškoti tiesos. Prie melo lūpų Dievas prideda ruporą, ir net dvasiškai kurčias ima atpažinti klastą…

Dievas puikiai mato priešą ir ji pažįsta, todėl mums, tikintiesiems, būtina vaikščioti su Dievu ir girdėti Jo balsą. Kai artimai bendraujame su Dievu, Jis teikia reikiamą išmintį kovose. Tokiu būdu priešas galiausiai susikompromituoja ir išsiduoda – juk apaštalas Paulius rašo, kad mums nėra nežinomi priešo kėslai (2 Kor 2, 11). Priešas atsiduria tokioje vietoje, kurioje jo darbai pasidaro akivaizdūs – Dievo Dvasios ir tiesos apšviesti.

Dievo karys žino, kad priešas nugalėtas, todėl jis labiau koncentruojasi ne į priešo veikimą, bet į Dievo išmintį, į Kristaus prisikėlimą bei valdžią. Dievo karys kovoja iš nugalėtojo pozicijos, nes žino, kad su juo ir už jį yra daug daugiau, nei prieš jį. Ramybė išlaikoma tik tada, kai mąstome apie save kaip dievišką prigimtį turinčius Jo vaikus – suprantame, kas mums yra Dievas. Tuomet ramiai žvelgiame į problemas ir sunkioje situacijoje atpažįstame Dievo tikslą. Ramybė, kuri pranoksta mūsų samprotavimus, drąsina mus ir leidžia tvirtai stovėti Dievo akivaizdoje. Nes Viešpats bus tavo pasitikėjimas ir sulaikys tavo koją nuo spąstų (Pat 3, 26).  Dievas yra galingiausias sąjungininkas visoje visatoje, ir dvasiniai karžygiai niekada to nepamiršta.

Visuomet prisiminkime, kad dvasinė kova vyksta – šetonas nesnaudžia ir Raštas mums apie tai liudija, bet Viešpats kviečia mus nugalėti, ir nugaleti tam, kad Dievo valia įvyktų, kaip danguje, taip ir žemėje. Turime labiau įsižiūrėti į tai, ką daro Viešpats, o ne šėtonas, tada išliksime ramūs bet kokioje kovoje. Prašykime, kad Viešpats padėtų suprasti dvasinės kovos principus ir padėtų mums vadovautis Jo teikiama išmintimi jų metu, kad „neprašautume pro šalį“ (1 Kor 9, 26).  Tai, ką Jis pažadėjo, būtinai ir įvykdys, tačiau Jo pažadai pildosi per atsidavusius Jam indus. Būkime jais.

 

Upė