Kai kurie iš mūsų esame sužeisti kitų žmonių tiek, kad tikime esą beverčiai. Šios mintys ne iš Dievo.

Turėtume laiminti kitus begalybę kartų, nes kiekvienas kitam skirtas palaiminimas sugrįžta mums patiems.

Turime nepamiršti, kad persikelti į kitą ežero pusę pasiūlė ne kas kitas, o pats Jėzus.

Nukreipus akis į Jėzų, mūsų širdys pakyla aukščiau, į Dievo artumą, ir šitaip įsitvirtiname savo pilyje, savo tvirtovėje.

Dievas veda mus, leisdamas suprasti, kokią įtaką mūsų pasirinkimai daro Jo širdžiai.

Svarbiausia mūsų tapatybė ir aukščiausias tikslas – tai artimi santykiai su Tėvu.

Jėzus apibūdina maldą kaip tai, kas daroma slaptai ir tik kelių žodžių pagalba.

Esame linkę įstrigti savo religiniuose supratimuose, todėl retai išgyvename tikrą tikėjimo patirtį.

Galingas vėjas, žemės drebėjimai, naikinanti ugnis sulaukia daug mūsų dėmesio. Tačiau Dievo balsas yra švelnus šnabždesys.

Aš vilties nenustosiu, girsiu Tave vis labiau…

Jis už tave ne tik mirė, Jis dėl tavęs gyvena.