Mes negalime patenkinti savo poreikių jų neišreikšdami, nes buvome sukurti taip, kad tai būtų galima padaryti tik per tarpusavio ryšius.

Brangus Kristaus perlas formuojasi kriauklės viduje – žmogaus viduje. Todėl „Kristus jumyse – šlovės viltis“ (Kol 1, 27).

Mūsų dvasinis pašaukimas yra ne kas kita, kaip mylėti ir būti mylimiems Dievo bei žmonių.

Svarbiausias Dievo tikslas yra ryšys su mumis, ir niekas – nei skausmas, nei mirtis – nesutrukdys Jam judėti mūsų link ir atsakyti mums su meile.

Kosmosą palaiko ne aklas atsitiktinumas, ne brutali jėga, bet meilė.

Kai kurie iš mūsų esame sužeisti kitų žmonių tiek, kad tikime esą beverčiai. Šios mintys ne iš Dievo.

Turėtume laiminti kitus begalybę kartų, nes kiekvienas kitam skirtas palaiminimas sugrįžta mums patiems.

Turime nepamiršti, kad persikelti į kitą ežero pusę pasiūlė ne kas kitas, o pats Jėzus.

Nukreipus akis į Jėzų, mūsų širdys pakyla aukščiau, į Dievo artumą, ir šitaip įsitvirtiname savo pilyje, savo tvirtovėje.

Dievas veda mus, leisdamas suprasti, kokią įtaką mūsų pasirinkimai daro Jo širdžiai.

Svarbiausia mūsų tapatybė ir aukščiausias tikslas – tai artimi santykiai su Tėvu.