Svarbią pamoką galime išmokti iš istorijos apie garsų karvedį. Aleksandras Didysis su savo armija karuose skynė pergalę po pergalės, kol galiausiai jo aistra viską užvaldyti atvedė prie Himalajų kalnų papėdės. Jis buvo pasiryžęs pereiti ir šiuos didingus kalnus, nors niekas ir nenutuokė, kas už jų yra. Vyriausieji karo patarėjai ir karininkai buvo labai sunerimę dėl tokių valdovo užmojų. Kodėl? Todėl, kad jie jau buvo pasiekę visas tuomečio jų turėto žemėlapio ribas. Naujų teritorijų, kurias užimti planavo Aleksandas Didysis, žemėlapio jie neturėjo. Karininkams reikėjo nuspręsti, ar seks paskui savo vadą net už žemėlapio ribų, ar vis tik pasiliks gyventi žinomoje teritorijoje. Jie nusprendė sekti paskui Aleksandrą.
Dažnai su panašia dilema susiduriame sekdami Šventąja Dvasia. Ji niekada neprieštarauja pati sau, bet itin dažnai paprieštarauja mūsų neteisingam Dievo Žodžio supratimui. Žmonės, manantys, kad gerai žiną Šventąjį Raštą, dažnai įgyja tuščią ir nepagrįstą pasitikėjmo ir saugumo jausmą. Nė vienas iš mūsų negalime iki galo perprasti Dievo Žodžio, bet kiekvienas galime turėti Šventąją Dvasią. Ji kaip bendravardiklis, nuolat vedantis mus tiesos link, bet jei tikrai norime Ja sekti, mums teks eiti teritorijomis, nepažymėtomis žemėlapiuose – žengti už savo supratimo ribų. Jei norime patirti sėkmę, pirmiausia turime išpažinti Šventosios Dvasios viešpatavimą. Yra didžiulis skirtumas tarp to, kaip tarnavo Jėzus ir kaip tai įprastai daroma šiomis dienomis. Kristus visiškai priklausė nuo to, ką sakė ir darė Tėvas. Tai tapo akivaizdu po Jo Šventosios Dvasios krikšto. Jis visuomet sekė Šventąja Dvasia, dažnai net tada, kai tai atrodė neprotinga.
Bažnyčia neretai be reikalo bandė ir tebebando sekti bei interpretuoti Šventąjį Raštą remdamasi protu ir intelektu, neprašydama Šventosios Dvasios pagalbos ir įtakos. Yra tiek visokių programų, projektų ir institucijų, kurioms išlikti nereikalinga Dievo Dvasia. Tiesą sakant, didžioji dalis veiklų, mūsų vadinamų tarnavimais, neturi jokių saugiklių, kurie užtikrintų Jos buvimą ir dalyvavimą. Jei mūsų žvilgsnis nėra sukoncentruotas į Dievo artumą, darome tik tiek, kiek žmogiškai išgalime. Nors mūsų norai ir siekiai tebėra taurūs, deja, jie bejėgiai sukurti realų poveikį.