21-oje psalmėje Dovydas tvirtina, kad nesvyruojančiu jį pavertė pasitikėjimas Dievu: Karalius pasitiki Viešpačiu, Aukščiausiojo gailestingumas neleis jam svyruoti (Ps 21, 7). Dovydas išmoko gręžtis į Dievą, tik iš Jo semtis stiprybės ir vilties, kad ir kas nutiktų. Kadangi jis visa širdimi pasitikėjo Dievu, milžinams nepavyko pakirsti jo drąsos. 62-oje psalmėje Dovydas išreiškia įsitikinimą, kad jo širdį stiprina būtent Dievo jėga ir išganymas: Tikrai yra jis mano Uola ir mano išganymas; mano užuovėja; niekada nedrebėsiu (Ps 62, 3. 7). Dovydas vadina Dievą savo tvirčiausia apsaugos pilimi ir tvirtove.
Senajame Testamente tvirtovė minima kaip prieglobsčio ir apsaugos vieta. Paprastai tvirtovės arba pilys būdavo statomos aukštesnėje vietovėje, daugiausiai ant kalnų, kad būtų pranašesnės prieš priešus ir labiau apsaugotos. Senovėje vykusiuose karuose kariuomenė, kuri išsirikiuodavo aukščiau, visuomet būdavo pranašesnė. Tas pats principas galioja ir dvasiniame gyvenime. Nukreipus akis į Jėzų, mūsų širdys pakyla aukščiau, į Dievo artumą, ir šitaip įsitvirtiname savo pilyje, savo tvirtovėje.