„Dievas yra tylus ir kalba retai. Yra skirtumas, kai Dievas kalba mumyse ir, kai Jis kalba mums. Kai sakome: „O, Dievas man kalbėjo,“ reiškia, kad iš žodžių, minčių, apmąstymų, pokalbių – mūsų dvasinio sandėlio, Dievas parinko kažką, ką jau sakė anksčiau, ir vėl mums priminė. Tarsi kompiuterio naudotojas įkraudamas bylą, Dievas ištraukia lobį, kurį jau buvo išsaugojęs mumyse. „O taip,“ galvojame. „Tai turi prasmę. Tai Viešpats kalba.“ Dievas pertraukia tylą žodžiais. Kai Jis kalba, kažkas tavyje pabunda. Jo buvimas yra gilus. Jis kartą prabilo ir buvo sukurta visa žemė. Kai kalba Dievas, kas nors atsitinka, kas nors yra sudrebinama, kas nors sukuriama. Kai Viešpats kalba, Jo buvimo prisiminimas lieka mumyse tarsi parašas!“