Viešpatie, aš mačiau jūrą, puolančią uolas, niūrią ir šėlstančią.

 

Artėjančios bangos įgavo pagreitį.

 

Aukštos ir išdidžios jos šokinėjo, stumdydamos vieną kitą, ir lenktyniaudamos, kuri smogs pirmoji.

Ir kai baltos putos atsitraukė, atidengdamos uolą, bangos rinkosi vėl, kad veržtis į priekį.

 

Kitą dieną mačiau jūrą, ramią ir giedrą.

 

Bangos artėjo iš toli, ramiai šliaužė, ir neatkreipė į save dėmesio.

 

Tyliai, susikibusios rankomis, jos be triukšmo paslydo ir visu ilgiu išsitiesė ant smėlio, kad gražių, minkštų pirštų galiukais paliestų krantą.

 

Saulė jas švelniai glostė, ir jos dosniai grąžino šviesos srautus.

 

Viešpatie, padėk, kad išvengčiau bereikalingų kivirčų, kurie vargina ir žeidžia be jokių rezultatų.

 

Apsaugok mane nuo pykčio protrūkių, kurie atkreipia dėmesį, bet susilpnina.

 

Neleisk man pranokti kitus savo pasipūtimu, sugniuždyti tuos, kuriuos sutinku savo kelyje.

 

Nuvalyk nuo mano veido tamsų, dominuojantį pyktį. Verčiau, Viešpatie, padėk, kad gyvenčiau ramiai ir pilnavertiškai, kaip kad jūra lėtai užlieja visą krantą. Padaryk mane nuolankų kaip jūra, kuri tyliai, švelniai ir nepastebima išsilieja į krantą.

 

Padėk man laukti savo brolių ir suderinti savo žingsnį, kad galėčiau kartu su jais kilti aukštyn.

 

Suteik man pergalingą vandenų atkaklumą.

 

Tegul kiekviena mano rekolekcija virsta pažanga.

 

Suteik mano veidui tą skaidrią vandenų šviesą, o mano sielai putų baltumo.

 

Apšviesk mano gyvenimą, kad jis dainuotų kaip saulės spinduliai jūros paviršiuje.

 

Bet visų pirma, Viešpatie, tegul nepasilieku šios šviesos vien tik sau ir tegul visi, kurie prisiartina prie manęs, sugrįžta namo trokšdami išsimaudyti Tavo amžinoje malonėje.

Michel Quoist