„Bet ateina valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško.“ Jn 4, 23
Šis Šventojo Rašto tekstas pirmiausia kalba apie tai, kad Tėvas ieško ne garbinimo, o garbintojų, ir ieško jų aktyviai. Jei Tėvas ieško, vadinasi, Jis jų pasigenda. Problema nėra pats garbinimas: kad per mažai giesmių sukurta ar kad nėra pakankamai muzikantų, gabių ir gražų balsą turinčių žmonių, – problema yra pats garbintojas, jo širdis. Tėvas ieško tokios garbintojo širdies, kuri artimai bendrautų su Juo, gyventų slaptą gyvenimą su Dievu, kuri giliau pažintų Viešpatį, pažintų kitokią santykių su Dievu kokybę. Tėvas ieško garbintojo, kuris myli pirmiausiai Jį patį, Jo artumą, trokšta ir alksta regėti Jo karalystę, dalyvauti jos darbuose, matyti Jo šlovę. Tikro garbintojo garbinimas motyvuos, uždegs garbinti ir bendruomenę, ves ją į tą vietą, kurioje Dievas nori, kad ji būtų. Arti Dievo esanti garbintojo širdis suvokia Dievo didybę ir perduoda tą spinduliuojantį ir išlaisvinantį pažinimą apie Jį ir bažnyčią. Tokioje garbinimo atmosferoje pamatome savo problemas ir išeitis, matome, kaip krizės virsta galimybėmis, suvokiame, kad per Kristų, kuris mus pamilo, visuomet esame daugiau nei nugalėtojai. Tokioje atmosferoje aiškiau suvokiame Tėvo palankumą mums. Toks garbinimas padeda širdims vis labiau Juo pasitikėti. Dieve, mano širdis tvirta. Taip, mano širdis tvirta. Aš giedosiu ir girsiu, – gieda Dovydas 57-oje psalmėje.
Kelkis ir šviesk (išplėstinis vertimas: Kelkis (iš depresijos, išsekimo, negatyvizmo – to, kas tave laiko, ir pakilk naujam gyvenimui!) ir šviesk (spinduliuok Viešpaties šlovę), – sako Jis bažnyčiai (Iz 60, 1). Dievas ieško tokio garbintojo, kuris supranta, jog Dievas bendrauja su juo per jo naują, atgimusį ir kartu su Kristumi prikeltą ir danguje pasodintą žmogų (Ef 2, 5-6). Todėl, kai garbintojas pažįsta jame esančią Kristaus prigimtį, garbina Tėvą tikrojoje Jo Dvasioje ir tiesoje, kur atsiskleidžia Kristaus prigimties, o ne jo sielos grožis, kuri gali būti tik išoriškai „papuošta“ tikėjimu. Tėvas ieško tų, kurie iš tiesų pažįsta Jo artumą. Čia kyla tikras garbinimas, atspindintis Dangaus realybę, čia išsilieja Jo gydanti, kupina vilties, džiaugsmo, atkaklaus tikėjimo, gaivumo, tyrumo, šventumo, Dievo palankumo apstybė. Toks garbinimas nusmeigia religijos slibiną ir pažadina miegančią bažnyčią pakilti ir įkvėptai garbinti Kūrėją. Tai Jo nuotakos garbinimas, gimęs iš gilesnio intymumo, todėl autentiškas, nesumeluotas, vedantis į tikro dvasingumo gelmes, gyvenimo Jame bei su Juo vietą, nes jis kyla iš Dievo meilės apreiškimo.
Tu, kaip garbintojas, turi norėti būti Jo surastas… surastas savo slaptojoje… ten, kur gelmė šaukia gelmę, kur tampi viena su Juo, kur gimsta garbinimas Jo prikeliančioje, gyvenimą teikiančioje Dvasioje ir išlaisvinančioje tiesoje.
Upė