Pamokysiu tave ir parodysiu kelią, kuriuo turi eiti; tave mano akys lydės. Nebūk kaip arklys ar mulas, kurie neturi supratimo. Kamanomis ir
žąslais juos reikia pažaboti, kad jie priartėtų prie tavęs. (Ps 32, 8–9)

Antrąją šios citatos dalį suprasti visai nesunku: arklį ir mulą reikia nukreipti išorinėmis priemonėmis. Dievas nenori valdyti mūsų išoriškai – Jis nori lydėti mus savo akimis. Pagalvokite apie tai. Ar kieno nors akis kada nors jums trenkė? Ne. Kaip tada Viešpats mus nukreipia? Akys – tai širdies langai. Dievas veda mus, leisdamas suprasti, kokią įtaką mūsų pasirinkimai daro Jo širdžiai. Kai renkamės tai, kas pažeidžia mūsų ryšį su Juo ir tai, kas mes esame, Šventoji Dvasia mus apkaltina, t. y. Ji ragina: „Pažvelk Tėvui į akis. Ar matai, kad savo darbais Jį skaudini?“ Deja, jeigu mes ir toliau mąstome kaip mulai, Šventosios Dvasios apkaltinimą suprantame neteisingai: „Ak, Dievas įsiuto. Jeigu tuoj pat negrįšite į tiesos kelią, Jis ketina gerai jus išperti.“ Tačiau tai neturi nieko bendro su Dvasios apkaltinimu. Laiško efeziečiams 4 skyriaus 30 eilutėje rašoma: Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios. Mūsų nuodėmės skaudina Dievo širdį. Bet net ir tuomet, kai Jį skaudiname, Jis kviečia mus pažvelgti Jam į akis ir tai pamatyti. Jis visiškai mumis pasitiki ir tiki, kad mūsų noras Jo neskaudinti nukreips mūsų veiksmus.

 

Danny Silk „Ugdanti meilė vaikams“

Share This

Share this post with your friends!