Senajame Testamente tvirtovė minima kaip prieglobsčio ir apsaugos vieta. Paprastai tvirtovės arba pilys būdavo statomos aukštesnėje vietovėje, daugiausiai ant kalnų, kad būtų pranašesnės prieš priešus ir labiau apsaugotos. Senovėje vykusiuose karuose kariuomenė, kuri išsirikiuodavo aukščiau, visuomet būdavo pranašesnė. Tas pats principas galioja ir dvasiniame gyvenime. Nukreipus akis į Jėzų, mūsų širdys pakyla aukščiau, į Dievo artumą, ir šitaip įsitvirtiname savo pilyje, savo tvirtovėje.

Kai akys nukreiptos į Jėzų, jos nelakstys kitur, mūsų širdys nesiblaškys ir nesileis milžinų įbauginamos. Visuomet tinka Pauliaus patarimas: Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje (Kol 3, 1). Kai širdys nukreiptos į Kristų ir įsišaknijusios Jo dangiškose tiesose, mūsų nenugalės žemiški sunkumai. Žvelgdami į Jėzų, aplinkinį pasaulį ir gyvenimą matysime Jo akimis ir mums užteks širdies stiprybės atsiliepti tikėjimu. Mūsų širdys bus stiprios gyventi taip, kaip gyveno Dovydas.

Štai ką reiškia būti Kristaus sekėjais. Jis yra didžiausias pavyzdys, kokia yra nesudrebinama milžinų nugalėtojo širdis – ištverminga ir tvirta Jo širdis, susidūrusi su pačiu didžiausiu visų laikų siaubūnu, jį nugalėjo!

 

Leif Hetland „Milžinų nugalėtojai“

Share This

Share this post with your friends!