Dievo karalystės, apie kurią kalbėjo Jėzus (ir dėl kurios Jis gyveno ir mirė), iššūkis yra suprasti, kad gyvasis Dievas, tapęs Karaliumi, savo tautai ir pasauliui turi tokių planų, kurie visiškai pakeis visas jūsų viltis, troškimus ir norus.

Šioje vietoje kyla pavojus, kad žmonės, klausydami šios žinios, gali pagalvoti: „Na va… Aš taip ir žinojau! Čia apskritai nekalbama apie duoną ir laisvę. Kalbama tik apie dvasinius dalykus. Niekas nesiruošia man padėti čia ir dabar.“ Tačiau tai būtų esminė klaida, ir viena iš svarbiausių visos Viešpaties maldos frazių tai paaiškina: Teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.

Aš nuolat stebiuosi, kad daugelis Vakarų pasaulio krikščionių, nuolat melsdamiesi šia malda, visiškai ignoruoja tiesioginę jos žodžių prasmę:  … kaip danguje, taip ir žemėje. Ne „danguje kaip danguje“ – tai nėra malda, kad Dievas paimtų mus į dangų arba čia ir dabar dovanotų dvasinį dangaus patyrimą, bet – kaip danguje, taip ir žemėje. Niekada nebus per daug ar per dažnai kartojama, kad visa Naujojo Testamento žinia – pati Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo žinios bei misijos esmė – yra ne atskirti, bet sujungti dangų ir žemę. Stenkitės mąstyti būtent taip. Dievas sukūrė dangų ir žemę, kad jie vienas kitą papildytų. Tai – aiškiai išreikšta Jo valia, kaip įvairūs Naujojo Testamento autoriai primygtinai ir tvirtina, kad laikų pabaigoje žemė ir dangus susijungs į vieną naują kūriniją. Tai, kad per Jėzaus atliktą darbą žemė ir dangus pradėjo susijungti, ir buvo visa Jėzaus tarnavimo esmė. Dėl žemėje tvyrančio chaoso šio susijungimo kaina buvo labai didelė – kryžius ir prisikėlimas. Visose keturiose Evangelijose pasakojama, kad šiuo istorijos momentu ir per šiuos sukrečiančius įvykius dangus ir žemė pradėjo tapti viena.

 

N. T. Wright „Tiesiog Geroji Naujiena“

Share This

Share this post with your friends!