„<…> teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6, 10).
Jis nėra toks Tėvas, kuris lieptų mums prašyti to, ko Jis nežada suteikti. Jis nurodo mums melstis šia malda, nes Jo širdyje gyvena troškimas ją išpildyti. Patikimiausios maldos yra tos, kuriomis melstis nurodo pats Viešpats. Jis atsakys į šias maldas, duodamas nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar suprantame, pagal „jėgą, veikiančia mumyse“ (Ef 3, 20).
Jėzus pažadėjo sugrįšiąs, kai Karalystės Evangelija bus paskelbta visame pasaulyje, – ir tada ateis pabaiga (žr. Mt 24, 14). Šiandieniu supratimu, skelbti Karalystės Evangeliją reiškia paliudyti žinią, per kurią turi įtikėti kiek įmanoma daugiau žmonių. Tačiau ką Karalystės skelbimas reiškė Jėzui? Kiekvieną kartą Jam tai darant vyko stebuklai. Jo žinia skelbė, kad Dievas valdo ir viešpatauja visai kūrinijai, o po šių žodžių pasireikšdavo antgamtinė jėga, per stebuklus ir ženklus atskleidžianti, kaip Jo pasaulis veržiasi į mūsiškį. Pamąstykime apie tai, kas šiuo pažadu turėta galvoje – ateis tokia tikinčiųjų karta, kuri taip pamokslaus ir darys tokius stebuklus, kaip tai darė Jis, ir tai vyks visose tautose prieš ateinant pasaulio pabaigai! Tai bent pažadas!
Dabartinė Karalystės realybė apsireikš ir išsipildys tikinčiojo kasdienybėje. Ji įsiverš į mūsų realybę kaskart, kai krikščionis melsis su tikėjimu. Jėzaus viešpatavimas bus akivaizdus ir visi patirs Jo valdžios dosnumą. Nors visiškai Jo Karalystė apsireikš amžinybėje, bet mums niekad neateina į galvą, ką Dievas suplanavęs dar šiandien. Pats laikas apmąstyti šią galimybę…