„Viešpats tarė: „Išeik ir atsistok ant kalno prieš Viešpatį“. Viešpats praėjo, ir didelė bei smarki audra, ardanti kalnus ir trupinanti uolas, buvo priešais Viešpatį. Bet audroje nebuvo Viešpaties. Po audros drebėjo žemė, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Žemės drebėjimui praėjus, pakilo liepsnos, bet ir liepsnose Viešpaties nebuvo. Tada pasigirdo tylus ramus balsas.“ (1 Kar 19, 11–12)

Galingas vėjas, žemės drebėjimai, naikinanti ugnis sulaukia daug mūsų dėmesio. Tačiau Dievo balsas yra švelnus šnabždesys. Klausyk to šnabždesio savo gyvenime ir visame, ką darai. Paversk maldą dialogu. Nurimk ir pradėk klausytis. Tikėkis išgirsti. Lauk, kol Jis prabils. Kartais tai bus paprastas raginimas širdyje ar ramybės išgyvenimas, meilės prisilietimas. Jo balsas švelnus, pilnas malonės ir gailestingumo, taikos ir teisumo, tai balsas, kuris nuramina visas tavo baimes, primindamas, kad esi mylimas.

 

Upė

Share This

Share this post with your friends!