Prieš aprengdami sūnų palaidūną geriausiu drabužiu, tarnai jį apvalė. Kai jis daugiau nebedvokė kiaulių mėšlu, tada jį aprengė ir visi buvo sužavėti jo pasikeitimu. Galiausiai jie galėjo aiškiai matyti, kad našlaitis nudriskusiais rūbais išties buvo seniai prarastas tėvo sūnus. Negausiai susirinkusi minia pratrūko sveikinimais. Vis dėlto, tėvas dar nebuvo baigęs sūnaus atkūrimo proceso. Vienam iš tarnų jis liepė atnešti ypatingą skrynią. Kai, visiems matant, ją atvėrė ir parodė, kas buvo viduje, sūnus sustingo iš nuostabos išvydęs šeimos simboliu inkrustuotą žiedą su antspaudu. Ant jo piršto besipuikuojantis žiedas bylojo apie jo tėvo galią ir įtaką (žr. Iš 31, 18).

Šiuo palyginimu mūsų Tėvas, rodos, mėgina pasakyti, kad sūnus privalo dalintis savo Tėvo drąsa, kalbėti Jo vardu ir, galiausiai, įgyti teisę paveldėti visą Jo turimą turtą. Biblijoje parašyta: „Žemė ir visa, kas joje, yra Viešpaties, – pasaulis ir visi jo gyventojai.“ Tačiau vos sukūrus Adomą, jam iškart buvo suteikti įgaliojimai darbuotis ir prižiūrėti Edeno sodą (žr. Pr 2, 15). Sodas priklausė Dievui. Vis dėlto, Jis atidavė jį savo sūnui. Tai nebuvo paprastas žemės plotas. Jame tekėjo keturios upės su ypatingais naudingųjų išteklių klodais. Vien Pišono upės ištakose randama aukso, tauriųjų metalų ir aromatinės dervos, naudojamos parfumerijos gamyboje (žr. Pr 2, 11). Kaip Adomui buvo patikėta valdyti Dievo suteiktą žemę, taip ir iš jūsų tikimasi, kad darbuositės išvien su Tėvu, jei išties esate sūnūs ir dukterys, o ne kaip vergai be jokios Jo palikimo dalies. Jis suteikė jums sūnaus statusą ir padėtį, todėl privalote naudoti Jo suteiktą valdžią. Turite priimti žiedą su antspaudu, nes jums jo prireiks, kad nuveiktumėte didžių darbų Tėvo šlovei.

 

Leif Hetland „Našlaičio dvasią begydant“

Share This

Share this post with your friends!