Vaikystėje mes nuolat klausiame: „Ar būsi mano veidrodžiu? Ar žvelgsi į mane, norėdamas iš tiesų pažinti mano vidų, ar būsi šalia pakankamai ilgai, kad atspindėtum tai, kas esu ir kuo tampu? Jei esame matomi ir patys matome savo atspindžius brangių žmonių veiduose, mūsų gyvenimas nustoja buvęs klausimu ir tampa atsakymu.
Problema ta, kad dauguma tų veidrodžių – žmonių, kurie galėtų atspindėti mūsų širdį, – yra įskilę. Tie, į kuriuos žvelgėme, norėdami išvysti savo atspindį, dažniausiai nebuvo blogi žmonės – jie buvo tiesiog sudužę. Kitaip tariant, žmonės kaip žmonės, tik neatsakę į mūsų klausimus, nes buvo susitelkę ties savo vidinėmis dramomis, patys kankino save klausimais „Kas aš esu?“ Jie patys blaškėsi ieškodami savosios, todėl negebėjo atspindėti mūsų vertės. Jie tebeieškojo veidrodžio sau, galbūt pasinaudoję net mus. Patys sužeisti gėdos, sužeidė ir mus pačius. Todėl mums augant, augo ir būtinybė atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“