Kosmosą palaiko ne aklas atsitiktinumas, ne brutali jėga, bet meilė. Taip nuostabi meilė, kuri džiaugiasi tiek mažiausios kūrinijos dalelės tobulumu ir ypatingumu, tiek ir neaprėpiama, nuostabia, gyvybe pulsuojančia kūrinija kaip visuma. Šiai meilei rūpi, ir ji rūpinasi tiek mažiausiu kūriniu, tiek ir tolima žvaigžde. Ši meilė ypatingai vertina vieną kūrinį – žmogų, kuris taip pat sugeba mylėti ir būti mylimas bei turi unikalų pašaukimą dirbti, pasitelkdamas Kūrėjo kibirkštėlę, kad Jo darbas galiausiai taptų išbaigtas ir tobulas, kaip Jis ir ketino nuo pradžių. Šių dienų pasaulyje yra tiek daug dalykų, kurie norėtų priversti mus pamiršti šią didžią tiesą. Geroji Naujiena apie Jėzų skirta ne tik mums tai priminti, bet ir pakeisti mus taip, kad mes savo ruožtu taptume pasaulį keičiančiais žmonėmis.
Ką daro ši meilė, regėdama sulaužytas galūnes ir sudužusius gyvenimus? Ką ji daro, susidūrusi su neigimu ir atmetimu? Ką ji daro, kai žmonės, kurių pačioje esybės gelmėje slypi Kūrėjo dalelė, šį turtą naudoja visai priešingiems dalykams, lavindami savo gebėjimus neapkęsti, tyčiotis, niekinti, priekaištauti, sužeisti ir žudyti? Ar meilė tuomet sako: „Mylėti galima tuomet, kai viskas vyksta nepriekaištingai, bet dabar, kai viskas taip „nusivažiavo“, gal geriau pamėginkime elgtis kitaip“? Ne. Geroji Naujiena, kurią Jėzus praktiškai vykdė savo viešo tarnavimo metu ir kurią paskelbė, eidamas į mirtį, skamba taip: atmetimą patyrusi meilė įveikia jį dar stipriau mylėdama.
N. T. Wright „Tiesiog Geroji Naujiena“